Mirtis yra viena iš tų temų, kurios suaugusiesiems kelia didžiausią nepatogumą, baimę ir norą apsaugoti mažuosius nuo skaudžios realybės. Visgi, mirtis yra natūrali gyvybės ciklo dalis, su kuria anksčiau ar vėliau susiduria kiekviena šeima. Kai miršta artimas žmogus, augintinis ar vaikas tiesiog pradeda užduoti klausimus apie gyvenimo pabaigą, tėvai dažnai sutrinka. Svarbu suprasti, kad vaikai informaciją priima kitaip nei suaugusieji, todėl jiems reikia aiškių, ramių ir jų amžių atitinkančių atsakymų. Kaip paaiškinti vaikui kas yra mirtis, kad tai nesukeltų nereikalingos traumos, o padėtų suprasti pasaulio dėsnius?
Psichologų teigimu, mirtis vaikams yra paslaptingas įvykis, kurį jie bando perprasti stebėdami aplinką. Mažieji puikiai jaučia tėvų nuotaikas, mato ašaras ir girdi tylius pokalbius, todėl bandymas nutylėti tiesą dažnai sukelia dar didesnį nerimą. Vaikas, negaudamas paaiškinimo, gali pradėti kaltinti save dėl pasikeitusios atmosferos namuose arba susikurti gąsdinančias fantazijas. Atviras ir nuoširdus pokalbis yra pagrindinis įrankis, padedantis vaikui jaustis saugiai net ir pačiomis sunkiausiomis akimirkomis.
Kodėl atvirumas yra geriausia strategija?
Dauguma tėvų instinktyviai nori „uždengti vaikui akis“ nuo skausmo. Tačiau specialistai pabrėžia, kad slepiant faktus atimama galimybė vaikui išmokti konstruktyviai susidoroti su stresu. Mirtis yra neišvengiama patirtis, todėl jaustis blogai, liūdėti ar pykti tokioje situacijoje yra visiškai natūralu. Emocijos, tokios kaip neviltis, baimė ar net kaltė, yra įprastos netekties akivaizdoje, ir jas būtina išgyventi, o ne slėpti po dirbtine šypsena.
Pirmąjį pokalbį apie mirtį geriausia inicijuoti ne tada, kai ištinka tragedija, o tada, kai vaikas pats parodo susidomėjimą. Tai gali įvykti pamačius negyvą vabalėlį kieme ar sudžiūvusią gėlę vazone. Tokios akimirkos yra puiki proga papasakoti, kad gamtoje viskas turi savo pradžią ir pabaigą. Galima paaiškinti, jog visos gyvos būtybės – medžiai, gyvūnai ir žmonės – turi tam tikrą laiką, kurį jos praleidžia būdamos gyvos, o vėliau jų gyvybė išsenka.
Mirties suvokimas pagal vaiko amžiaus tarpsnius
Suaugusieji turi suprasti, kad vaiko gebėjimas suvokti mirtį tiesiogiai priklauso nuo jo raidos etapo. Tai, kas suprantama paaugliui, gali būti visiškai nesuvokiama keturmečiui.
Ikimokyklinukai ir mirties laikinumas
Maždaug iki penkerių ar šešerių metų vaikai mirtį dažnai mato kaip laikiną reiškinį. Jų suvokimu, mirtis yra kažkas panašaus į išvykimą ar miegą, iš kurio galima pabusti. Dažnai galima pastebėti, kaip vaikai žaidžia žaidimus, kuriuose veikėjai miršta ir vėl atgyja. Jei šeimoje įvyksta netektis, tokio amžiaus vaikas gali nuolat klausinėti, kada mirusysis grįš, net jei jam jau buvo pasakyta, kad žmogaus nebėra. Svarbu kantriai ir be pykčio aiškinti, kad mirtis yra galutinė ir kūnas nebegali daryti to, ką darė anksčiau.
Pradinukai ir biologinis procesas
Nuo šešerių iki devynerių metų vaikai pradeda suprasti, kad mirtis yra galutinė ir kad visi gyvi organizmai miršta. Tačiau jie dažnai galvoja, kad tai gali nutikti kitiems, bet ne jiems patiems ar jų tėvams. Šiame amžiuje mirtis gali būti personifikuojama – vaikai gali bijoti tamsos ar įsivaizduoti mirtį kaip tam tikrą būtybę. Jiems labai svarbu gauti biologinius paaiškinimus apie tai, kodėl kūnas nustoja veikti, nes tai padeda racionalizuoti baimę.
Vyresni vaikai ir egzistenciniai klausimai
Nuo dešimties metų ir vyresni vaikai jau pilnai suvokia mirties neišvengiamumą ir biologinę prasmę. Jie pradeda kelti filosofinius klausimus: kodėl mes gyvename? Kas bus po to? Nors jie supranta situaciją kaip suaugusieji, emociškai jiems gali būti labai sunku išreikšti savo skausmą. Paaugliai dažnai bando atrodyti stiprūs ir slepia savo jausmus, todėl tėvai turėtų rodyti iniciatyvą ir kviesti pokalbiui, kartu suteikdami vaikui erdvės ir laiko.
Konkrečių atsakymų svarba
Kai vaikas klausia apie mirtį, tėvams rekomenduojama vengti abstrakčių metaforų. Nors jos skamba švelniau, vaikams jos gali sukelti didelę sumaištį ir naujas baimes.
Pavyzdžiui, jei sakysite, kad miręs žmogus tiesiog „užmigo“, vaikas gali pradėti bijoti eiti miegoti, nes manys, kad ir jis gali neatsibusti. Jei sakysite, kad artimasis „iškeliavo į ilgą kelionę“, vaikas gali jausti nuoskaudą, kodėl su juo nebuvo atsisveikinta, arba bijos, kai kas nors iš namiškių išvyks į komandiruotę, manydamas, kad jie niekada negrįš.
Geriausia naudoti paprastus, faktinius paaiškinimus. Galima sakyti: „Mirtis reiškia, kad žmogaus kūnas nustojo veikti. Jo širdis nebeplaka, jis nebekvėpuoja, nebegali kalbėti ir judėti. Jam nieko neskauda ir jis nebejaučia alkio“. Toks aiškumas suteikia vaikui stabilumo pojūtį.
Kaip atsakyti į sudėtingus klausimus?
Vaikai gali užduoti labai tiesmukų klausimų, kurie suaugusiesiems atrodo nepatogūs. Svarbiausia nebijoti pripažinti, kad ne į visus klausimus turime atsakymus.
Kas nutinka po mirties? Atsakant į šį klausimą, galima pasiremti šeimos vertybėmis ar religiniais įsitikinimais, tačiau taip pat verta paminėti, kad skirtingi žmonės tiki skirtingais dalykais. Galima sakyti: „Niekas tiksliai nežino, bet daugelis tiki, kad mūsų siela gyvena toliau arba kad mes liekame kitų žmonių širdyse per gražius prisiminimus“.
Ar tu mirsi? Tai vienas sunkiausių klausimų. Meluoti, kad tėvai nemirtingi, nereikėtų, tačiau vaikui būtina suteikti saugumo garantiją. Galima atsakyti taip: „Visi žmonės kada nors miršta, bet aš planuoju gyventi labai ilgai, kol tu užaugsi ir tapsi suaugęs. Aš labai savimi rūpinuosi, kad galėčiau būti su tavimi kuo ilgiau“. Taip pat verta paminėti, kad net jei kažkas nutiktų, yra kiti mylintys žmonės (seneliai, tėtis, mama, krikštatėviai), kurie juo pasirūpins.
Atsisveikinimo ceremonijos ir gedėjimas
Daug tėvų abejoja, ar vestis vaiką į laidotuves. Specialistai pataria leisti vaikui pačiam nuspręsti, prieš tai išsamiai paaiškinus, kas ten vyks. Vaikui svarbu jaustis šeimos dalimi ir turėti galimybę atsisveikinti. Jei vaikas nori dalyvauti, jam reikia papasakoti apie ceremonijos eigą: kad bus žmonių, kurie verks, kad bus gėlių, tyli muzika, o mirusiojo kūnas bus karste ar urnoje.
Svarbu paaiškinti, kad laidotuvės yra būdas parodyti meilę mirusiajam ir padėti vieni kitiems liūdėti. Jei vaikas nusprendžia nedalyvauti, jokiu būdu negalima jo versti ar gėdinti. Tokiu atveju galima sugalvoti alternatyvų atsisveikinimo būdą – pavyzdžiui, nupiešti piešinį mirusiajam ar uždegti žvakutę namuose.
Gedulas nėra vienkartinis įvykis, tai procesas. Vaikas gali atrodyti visiškai ramus vieną akimirką, o kitą – pratrūkti ašaromis dėl smulkmenos. Taip pat gali pasitaikyti emocijų, kurios suaugusiesiems atrodo netinkamos, pavyzdžiui, juokas ar noras žaisti triukšmingus žaidimus iškart po netekties pranešimo. Tai yra vaiko psichikos apsauginė reakcija į per didelį informacijos kiekį, todėl nereikėtų jo drausminti ar kritikuoti.
Geriausia parama vaikui yra jūsų buvimas šalia, kantrybė ir nuolatinis priminimas, kad jis yra saugus. Leiskite vaikui klausti tų pačių dalykų daugybę kartų – kartojimas padeda jam apdoroti sunkią informaciją ir susitaikyti su nauja realybe. Būkite atviri savo emocijoms, nes matydamas jūsų liūdesį, vaikas supranta, kad ir jam liūdėti yra normalu. Galiausiai, meilė ir bendrystė yra tai, kas padeda išgyventi net ir pačias skaudžiausias netektis.